Kompozitorius, kapelmeisteris, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas.J. Gudavičius – pirmasis Lietuvos kariuomenės kapelmeisteris. 1930–1935 m. gyveno Paįstryje , vargonininkavo, steigė bažnytinius ir pasaulietinius chorus, orkestrus, ugdė vargonininkus. 1935–1939 m. gyveno Liūdynės kaime. Nuo 2016 m. Panevėžio rajono Paįstrio kultūros centras organizuoja Juozo Gudavičiaus atminimui skirtą konkursą „Kur giria žaliuoja“. 2003 m. Paįstryje (Panevėžio r.) paminkline lenta (aut. A. Klovas) pažymėtas namas, kuriame kompozitorius gyveno. 2008 m. paminkline lenta paženklinti Paįstrio Švč. Mergelės Marijos Globos bažnyčios vargonai. 1995–2019 m. Liūdynėje, name, kuriame kompozitorius praleido paskutiniuosius gyvenimo metus, veikė memorialinis kambarys, namas buvo pažymėtas atminimo lenta. 1993 m. J. Gudavičiaus kapas senosiose Panevėžio kapinėse įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2022 m. muziko dukra Regina Algė Gudavičiūtė Panevėžio kraštotyros muziejui padovanojo kompozitoriaus asmens dokumentų kolekciją.

Dailininkas gimė 1912 m. vasario 15 d. Baibokų kaime, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Krekenavos progimnazijoje, vėliau  Kauno meno mokykloje. Iš ten 1935 metais buvo perkeltas į Specialiojo skyriaus Dekoratyvinės tapybos studiją, domėjosi monumentaliąja daile. 1936 metais per vasaros atostogas dekoravo Naujamiesčio bažnyčią, nutapė paveikslų Miežiškių ir Vadaktėlių bažnyčioms. Dilkos sėkmingo diplominio (istorine tematika) darbo „Skirgailos vestuvės“ vadovas buvo Stasys Ušinskas. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją 1937 metais V. Dilka įstojo mokytis į Romos karališkąją meno akademiją pas Karlą Sivierą (Carlo Siviero). Deja, pabaigti studijų neleido Europoje prasidėjęs karas. Grįžęs į Lietuvą 1939 metais V. Dilka dirbo dėstytoju Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijose, o 1940 metų rudenį, kaip jaunesnysis dėstytojas, Taikomosios dailės mokykloje (pertvarkius Kauno meno mokyklą).

Gimė 1942 metų sausio 16 dieną Berčiūnuose (Naujamiesčio sen.). Mokėsi Smiltynės ir Panevėžio mokyklose. 1975 baigė Vilniaus universitetą, 1976–2018 jame dėstė, 1990–93 Istorijos fakulteto Naujausiųjų laikų istorijos katedros vedėjas; docentas (1991). Nuolatinis Lietuvos moksleivių istorijos olimpiadų vertinimo komisijų pirmininkas (1995–2008). Nuo 1992 tarpvalstybinės Lietuvos ir Lenkijos istorijos ir geografijos vadovėlių bei mokymo ekspertų komisijos narys.
Pagrindinės mokslinių tyrinėjimų sritys: 1918–40 Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio politika, lietuvių ir lenkų, lietuvių ir žydų santykiai, istoriografija.

Gimė 1881 m. lapkričio mėn. 18 dieną Panevėžio rajono  Paliukų kaime. Sulaukusį septynerių metų Juozuką tėvai išleido piemenauti pas ūkininkus. Tėvas padovanojo sūnui nulūžusį lenktinį peiliuką, kuris vaiko rankose virto kūrybinio darbo įrankiu. Ir tik 16 metų, bet be galo trokštantį žinių, tėvai išleido Juozą mokytis į Pumpėnų pradinę keturmetę mokyklą, kurios kursą baigė per du metus. 1899 m. baigęs pradžios mokslus, J. Zikaras sugrįžo į gimtuosius Paliukus. Čia kurį laikė padėjo tėvui staliaus darbuose, tačiau trokšdamas toliau mokytis išvyko į Panevėžį. Nepavykus įstoti į Panevėžio gimnaziją ir neturint galimybės tęsti mokslų, J. Zikaras daraktoriavo Berželių dvaro mokykloje ir toliau puoselėjo didžiausią savo gyvenimo svajonę tapti menininku. Laisvą laiką skyrė piešimui, drožinėjimui, lipdymui, tikėdamas kada nors patekti į Peterburgo dailės akademiją. Pirmas žingsnis svajonės išsipildymo link buvo žengtas padedant Gabrielei Petkevičaitei-Bitei ir Felicijai Bortkevičienei. J. Zikaras gavo pakvietimą atvykti į Vilnių mokytis dailės dalykų.