Lietuvių kalbos dienas bibliotekoje skaičiuoja „Metų skaitlius“

Lietuvių kalbos dienas bibliotekoje skaičiuoja „Metų skaitlius“

Šiemet jau devintą kartą visoje Lietuvoje ir užsienyje įvairiais renginiais ir iniciatyvomis minimos Lietuvių kalbos dienos. Pernai kvietusi skaitytojus kartu kurti instaliaciją „Žodis prie žodžio“, biblioteka ir šiemet siekia įtraukti skaitytojus į gilesnį savos kalbos pažinimą – pristato originalų kalendorių „Metų skaitlius“. Šiame kalendoriuje mėnesį žymi ne tik mums įprastas, bet ir keli senieji lietuviški pavadinimai.

Štai vasarį lietuviai vadindavo įvairiai: barsukiniu, veršiniu, ešeriniu, pusiniu, zuikiakoju, ragučiu, pusčiu ir kt. – skirtinguose etnografiniuose regionuose trumpiausias metų mėnuo turėjo daugybę skirtingų pavadinimų. Ne išimtis ir kiti mėnesiai. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad tik Europos pakraščiuose gyvenusios tautos išlaikė senuosius mėnesių pavadinimus, ir jie išreiškia „žmonių santykį su supančia gamta, fiksuoja tuos pokyčius, kurie yra svarbūs bendruomenės gyvensenai; jie taip pat nusako žemės ūkio darbų eiliškumą.“ (Klimka L. Tradicinių kalendorinių švenčių semantika. Vilnius, 2009. 195 p.). Saviti mėnesių įvardijimai aptinkami jau M. Mažvydo „Katekizme“ (1547 m.), J. Bretkūno „Postilėje“ (1591 m.), 17 a. žodynuose.
Nuo 1915 m. Lietuvoje įvestame Grigaliaus kalendoriuje išliko dar 19 a. įsitvirtinę ir iki šiol išlikę mėnesių pavadinimai: sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė, liepa, lapkritis, gruodis siejasi su gamtos reiškiniais, birželis, rugpjūtis, rugsėjis, spalis – su žemdirbyste.
Taigi, kalba kaupia ir saugo mūsų tautos istoriją, kultūrą bei savitumą, o ką sukaupusi perduoda iš kartos į kartą. Būtent šią unikalią kalbos savybę ir reprezentuoja bibliotekoje dienas skaičiuojantis „Metų skaitlius“. Bibliotekos lankytojai kviečiami ne tik susipažinti su senaisiais mėnesio pavadinimais, bet ir balsuoti už mieliausią ausiai ir širdžiai.

Parengė vyr. bibliotekininkė Skirmantė Petrauskienė