Slapti Gorbačiovo archyvai

Slapti Gorbačiovo archyvai. – Vilnius : Alma litera, 2012. – 272 p.

Istorikui ši knyga turbūt prilygtų kelionei į aukso kasyklą. Bet ir eiliniam žmogui tai – prožektoriaus spindulys, nukreiptas į tamsų kampą. Jūsų rankose – dokumentai, liudijantys, kaip Maskvos viršūnėlė, SSKP Centro Komitetas ir jo Politbiuras, matė mus ir kaip elgėsi audringais 1989–1991 metais, kai pabudome ir atsikėlėme, stojome tenai, kur reikėjo stovėti, giedojome savo giesmes, viso pasaulio nuostabai, tiesiai į tankų koseres. Pasaulis žinojo, kas tas sovietinis komunizmas, bet mes patyrėme tai savo kailiu.

,,Sąjūdžio“ būstinėje kartais ironizuodavome: kad važiuosime į Sibirą, tai aišku, užtat su pačia geriausia kompanija, kokia tik yra Lietuvoje. Kai taip persakiau į Vilnių atvykusiam ,,New York Times“ korespondentui, jis dėjo antraštę: ,,Tas juodasis baltiečių humoras“. (A. Čekuolis)
Didžiojoje Britanijoje gyvenantis rusų istorikas Pavelas Stroilovas, 2011 m. bendradarbiavęs su britų žurnalu „The Spectator“, jame išspausdino dalį slaptų su Michailu Gorbačiovu susijusių dokumentų, kuriuose minimi 1991 m. sausio 13 d. įvykiai Vilniuje. Pasak Stroilovo, tų dokumentų (šioje knygoje jie apima 1989 01 24–1991 07 8 laikotarpį ir susiję su Lietuva) kopijas jis slapta pasidarė Maskvoje, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fonde (Gorbačiovo fonde), kai tyrinėjo tenai esančią medžiagą.
2004-aisiais Stroilovas išvyko į Vakarus ir Didžiojoje Britanijoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Tie dokumentai buvo pateikti teismui kaip įrodymas, kad Stroilovo prašymas – pagrįstas. Pasak istoriko, jeigu dokumentai būtų buvę suklastoti, būtų pasipiktinęs Gorbačiovo fondas, bet pretenzijų jis nepareiškė. Dabar jau dalis Fondo archyvų tyrinėtojams neprieinama.
Pasak Stroilovo, šie dokumentai ne tik keičia istorinį Gorbačiovo įvaizdį, bet ir išsklaido perestroikos mitą.