Paskutinieji namai

Požerskis, Romualdas. Paskutinieji namai : [fotoalbumas]. – Kaunas : Lietuvos fotomenininkų  sąjungos Kauno skyrius, 2015. – 112 p. : iliustr.

Dėmesys gyvenimui, kuris didžiajai visuomenės daliai dažnai lieka nematomas, išskiria Požerskį iš kitų Lietuvos humanistinės fotografijos atstovų. Požerskis įamžina senelių namų gyventojus, vaikus ligoninėje,  akluosius  ar provincijoje sutiktą mažaūgį Alfonsą .
Fotografas nevengia išryškinti įprasto gyvenimo ar "normalios" visuomenės paribiuose atsidūrusių bendruomenių ar atskirų žmonių. Taip gimsta ir "Paskutiniųjų namų" konfliktas bei drama - socialinė padėtis ir jų pačių kūnai seneliams nebeleidžia gyventi įprasto gyvenimo, tačiau jie neatsisako kasdienių džiaugsmų ir išsaugo žmogiškąjį orumą.

Šios serijos fotografijos tarsi atveria pačią žmogaus egzistencijos esmę ir įamžina tą gyvenimo tarpsnį, kai "kūnas kriošta, o dvasia turi ruoštis paskutinei kelionei".
Fotografuojant tokiomis aplinkybėmis, išryškėja ir paties Požerskio pasaulėžiūros, o kartu ir jo fotografijos humanizmas.
Autorius debiutavo 1974 m., nepraėjus nė dešimtmečiui po etapinių Lietuvos fotografijos istorijos įvykių: lietuvių fotografų parodų Vilniaus dailės muziejuje ir Maskvoje, Lietuvos fotografijos meno draugijos įsteigimo. Minėtų parodų dalyvių kūryboje anuomet susiformavo ir instituciškai įsitvirtino tai, ką šiandien esame įpratę vadinti Lietuvos fotografijos mokykla.