Paskutinieji liudytojai

Aleksijevič ,Svetlana. Paskutinieji liudytojai : [naujas necenzūruotas leidimas]. – Vilnius : Alma littera, 2020. – 223 p.

„Paskutinieji liudytojai“ yra antroji Svetlanos Aleksijevič knyga, išleista dar sovietmečiu, 1985-ais metais su paantrašte „Nevaikiškų apsakymų knyga“, vėliau dar kartą pakeista į „Solo vaikiškam balsui“. Abi paantraštės yra visiškai tikslios – šioje grožinėje dokumentikoje atpasakojami atsiminimai žmonių, kurių vaikystė sutapo su Antruoju pasauliniu karu, arba, tiksliau, jo dalimi, kuris vyko Sovietų Sąjungos teritorijoje 1941-1944 metais ir Rusijoje vadinama Didžiuoju Tėvynės karu.

Svetlanos Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“ tęsė temą, kurią rašytoja pradėjo gvildenti savo pirmoje knygoje „Nemoteriškas karo veidas“, skirtoje moterų likimams tame pačiame kare. Tai neperrašyta istorija ir ne belytės karo aukos, tai žmonės, kurių vaikystę pražudė karas.
Geriausiai knygos „Paskutinieji liudytojai“ idėjinę bei emocinę atmosferą atskleidžia pačios Svetlanos Aleksijevič sakinys: „Kitados Dostojevskis iškėlė klausimą: ar pateisinama taika, mūsų laimė ir netgi amžinoji harmonija, jeigu vardan jos, vardan tvirto pamato, bus išlieta kad ir viena nekalto kūdikio ašarėlė? Ir pats atsakė – ašarėlė ta nepateisins jokio progreso, jokios revoliucijos. Jokio karo. Ji visada nusvers. Tik viena ašarėlė...“
Lietuvos skaitytojams pristatomas naujas ir necenzūruotas, jau švelnesniais (sovietiniame kontekste) 1989-ais metais pasirodęs knygos leidimo vertimas.
Svetlanos Aleksijevič kūriniai išversti į 35 kalbas, pelnę daugybę tarptautinių premijų, visame pasaulyje pagal juos sukurta šimtai kino filmų, spektaklių ir radijo vaidinimų. 2015 m. rašytojai suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Turinys