Kaip mes mokėmės mirti

Jasukaitytė V. Kaip mes mokėmės mirti.  –Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 567 p.

Ši knyga – tai vienos vilties romanas. Pagrindinė veikėja -  pasakotoja serga vėžiu, ją užklumpa žinia, kad vėžiu susirgęs ir jos mylimas vyras. Pasipriešinimas ligai, dvasinės galios jai atsispirti, įtikėjimas gamtos, maldų, žmogiškojo gėrio pajėgomis – šie motyvai, išreikšti energinga, sodria, įtaigia kalba, sukuria ypatingų įtampų lauką. Į siužetą įsilieja pačios autorės kūrybinės, politinės, kultūrinės veiklos ir asmeninio gyvenimo patirtys, jos suteikia kūriniui dienoraštiškų spalvų.

„Ši knyga apie vėžį – apie mano ir mano artimiausio bendrakeleivio susidūrimą akis į akį su mirtimi, po kurio išlikau tik aš viena. Pradėjau rašyti tikėdama, jog mano patirtis gali padėti daugeliui žmonių. Tačiau labiausiai ji padėjo man pačiai – atskleidė daugybę egzistencinių paslapčių ir atvėrė pasaulį – amžiną ir begalinį, kuriame niekas neišnyksta amžinai, tik pasitraukia iš mūsų akių. Be šios skaudžios patirties niekada nebūčiau žinojusi, kaip myliu gyvenimą, ką sugebu iškentėti dėl jo, nebūčiau atradusi kančios švytėjimo ir kančios laimės dar vieno avietinio ryto, dar vienos audringos, žaibuojančios nakties vardan.“