Šaukiniai Maironiui

Chorinės muzikos ir poezijos šedevrai, sukurti Maironio ir jo amžininko Juozo Naujalio, iki šiol lieka nepralenkti savo klasikine forma, giliu turiniu, laisvės ir patriotiškumo idėjomis. Šiandien neabejojama, kad liaudies dainas savo populiarumu beveik pranokusios Maironio ir Naujalio kompozicijos aukštai iškėlė kartelę vėlesniems kūrėjams – ir poetams, ir muzikams.

Kita vertus, mūsų dienomis tenka atsakyti į klausimą, kaip šiandien skaityti Maironį? Kaip priimti poeto kiek patetišką kalbėseną, romantizuotą pasaulėjautą, patriotišką jauseną? Į šį klausimą, matyt, atsakymo ieškojo daugelis, ypač 2012-aisiais, kurie buvo paskelbti Maironio metais. Tuomet naujai permąstyti poeto kūrybą, perpūsti ją šiuolaikiškumo vėjais ėmėsi ne viena kultūros bendruomenė. Prie tokių proginių sumanymų priskirtini ir „Šaukiniai Maironiui“ – kūrybinė iniciatyva, kilusi Vilniaus miesto savivaldybės chorui „Jauna muzika“ ir jo vadovui dirigentui bei kompozitoriui Vaclovui Augustinui. Rengiantis Maironio metams, sumanyta 150-ąsias poeto gimimo metines pažymėti ir naujų muzikos kūrinių užsakymais. Tokia proga atsiradę šešių lietuvių kompozitorių kūriniai, vienaip ar kitaip įkvėpti Maironio poezijos, pateikia gana įvairius jos perskaitymo būdus, atverdami erdves savoms interpretacijoms. Surengti programos koncertai Raseiniuose, Kaune ir Vilniuje įsiamžino šioje kompaktinėje plokštelėje, kuri įprasmina Maironio atminimą naujomis muzikinėmis jo eilių interpretacijomis.
„Mūsų gyvenamasis laikas pasistiebus ant klasiko pečių neišvengiamai atrodo nevertas senovės kartų heroizmo – iškeliant Maironį kaip neprilygstamą pavyzdį neįmanoma su juo ginčytis, atgaivinti ir plėsti interpretacijų akiratį: telieka deklamuoti didingus posmus ir kaskart įsitikinti neperžengiama perskyra tarp poezijos ir tikrovės. Poetas tada atrodo nepasiekiamas, nesuprantamas, gal net svetimas, patogus kaip citatų šaltinis, tačiau nieko negalintis pasakyti apie šiandieną“ (Manfredas Žvirgždas, įvadas 2012 m. Maironio „Pavasario balsų“ leidimui). Ar lietuvių autoriai įveikia šią perskyrą, ar sutrupina jo „granitinio tvirtumo retoriką“, įasmenindami savo santykį su klasika naujosiose dedikacijose – į tai galės atsakyti įdėmus plokštelės klausytojas.