Privačioji raštija ir egodokumentinis paveldas

Dėmesys egodokumentikai Lietuvoje išaugo apie 2010 metus, kai į mokslinį diskursą buvo įvestas naujas terminas egodokumentas, kurio konceptuali adaptacija paskatino sistemingesnes raštijos pirmuoju asmeniu studijas. Bibliotheca Lituana IV tome publikuojamuose straipsniuose, apžvalgose ir recenzijose nagrinėjami egodokumentikos kilmės, raidos, sąsajų su senųjų bibliotekų ir kitų atminties institucijų fondais bei privačiais rinkiniais klausimai; atskleidžiama tarpdalykinė egodokumentikos ir privačios raštijos tyrimų prieiga (istorijos, archyvistikos, bibliotekininkystės, muzeologijos, komunikacijos ir kt. mokslų atvejai); aptariami lituanistiniai egodokumentų telkiniai Lietuvos ir užsienio atminties institucijose, jų paieškos ir tyrimų ypatumai, taip pat egodokumentų viešinimo, publikavimo, leidybos problemos. Ypatingas dėmesys skiriamas Panevėžio regiono egodokumentikai, jos rinkiniams, tyrimo bei identifikavimo problemoms, turinio sąsajoms su tapatumu, vietos, šeimos bei giminės, emocijų istorijai. Atlikti tyrimai galėtų paskatinti spausdintinio ir rankraštinio paveldo lituanistines, tarpdalykines studijas, jų rezultatų sklaidą, tarpinstitucinį ir tarptautinį bendradarbiavimą. Plėtotini transkultūriniai daugiakalbystės ir įvairialypio tapatumo, atsiskleidžiančioje egodokumentikoje, tyrimai. Rengiant ne tik mokslo bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei skirtą knygą bendradarbiavo mokslo ir studijų bei viešojo sektoriaus (bibliotekų, muziejų) atstovai.