Maironio sodas

nurodydavo, kur kokias gėles sėti, kad jos kuo labiau džiugintų akį. Mokėjo augalus gydyti nuo kenkėjų, turėjo receptų, pats purkšdavo. Po paskaitų Kauno kunigų seminarijoje, Lietuvos universitete, užsivilkęs drobinį paltą, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę, išeidavo pasidarbuoti į sodą. Toks buvo poeto pomėgis.

Knygoje yra publikuojamos fotografijos, saugomos Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose, kuriose poetas įamžintas sode – vienas arba su bičiuliais bei giminėmis. Fotografuotis prie žydinčių obelų ar sunokusių vaisių mėgo labiau nei savo rūmų menėse. Po Maironio mirties jo seserys Pranciška ir Marcelė Mačiulytės pastatė sode paminklą „Kristus“, taip pagerbdamos brolio atminimą, o ir pačios yra įsiamžinusios prie gėlių, altanos ar ant suolelių.

Tekstą apie Maironį sodininką parengė rašytoja, muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė. Daugiau nei dešimtį metų ji fotografuoja Maironio sodą, kuris yra kaip gyvoji muziejaus ekspozicija. Ši erdvė ypatinga visais metų laikais, nes čia dar lapoja Poeto sodinti medžiai, žydi tos pačios gėlės kaip šeimininko laikais, be to, Maironis daug augalų, radusių vietą sode, apdainavo savo eilėraščiuose.

Knyga „Maironio sodas“ yra skiriama Maironio 155-osioms gimimo metinėms.