Vincas Dilka

Dailininkas gimė 1912 m. vasario 15 d. Baibokų kaime, Krekenavos valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Mokėsi Krekenavos progimnazijoje, vėliau  Kauno meno mokykloje. Iš ten 1935 metais buvo perkeltas į Specialiojo skyriaus Dekoratyvinės tapybos studiją, domėjosi monumentaliąja daile. 1936 metais per vasaros atostogas dekoravo Naujamiesčio bažnyčią, nutapė paveikslų Miežiškių ir Vadaktėlių bažnyčioms. Dilkos sėkmingo diplominio (istorine tematika) darbo „Skirgailos vestuvės“ vadovas buvo Stasys Ušinskas. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją 1937 metais V. Dilka įstojo mokytis į Romos karališkąją meno akademiją pas Karlą Sivierą (Carlo Siviero). Deja, pabaigti studijų neleido Europoje prasidėjęs karas. Grįžęs į Lietuvą 1939 metais V. Dilka dirbo dėstytoju Panevėžio berniukų ir mergaičių gimnazijose, o 1940 metų rudenį, kaip jaunesnysis dėstytojas, Taikomosios dailės mokykloje (pertvarkius Kauno meno mokyklą).

1942-1943 metais ten dirbo direktoriaus pavaduotoju. 1943 metais jis išlaiko eksternu trūkstamus egzaminus diplomuoto dailininko (dekoratyvinės tapybos) kvalifikacijai. Jo diplominį darbą „Šv. Kazimieras – Lietuvos kunigaikštis“ gerai įvertino Kauno taikomosios dailės instituto pedagogų tarybos vertinimo komisija. 1951-1960 metais V. Dilka dirbo Lietuvos valstybinio dailės instituto Tapybos katedros vedėju. 1972 metais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, o 1980 metais profesoriaus vardas.

Mirė 1997 m. gruodžio  26 d. Vilniuje.