Vida Janauskaitė-Sereikienė gimė 1943 09 24 Panevėžyje. Augo Panevėžio rajone, Preidžių kaime, valstiečio šeimoje ir lankė Kabelių septynmetę mokyklą.Nuo mažens labai mėgo skaityti knygas.Jos literatūriniai rašiniai mokykloje buvo laikomi pavyzdiniais, o eilėraščiai spausdinami sienlaikraštyje ir „Lietuvos pionieriuje“. Ir užaugusi Vida nesiskyrė su knyga.
Vida Janauskaitė-Sereikienė šiuo metu gyvena Dembavoje .Ji rašo publicistinius straipsnius, kuria eiles.Jos kūryba spausdinama: „Ūkininke“, Lietuvos aide“, “Vytyje“, „ Panevėžio balse“, „Šaltinyje“. „Dobilo“ leidykla išleido 8 Vidos Janauskaitės-Sereikienė knygas: „Dangaus šaknys „(1995), almanachas „Įsavo žodį“,(2000), „Žemės vaisiai“ (2003), „Septyni laipteliai“(2005), „Žengiant per slenkstį“ (2008), „Mintis – vairas“(2009), „esi, kas esi“ (2010), „Išėjusiems ir esantiems“ (2012).
-
Atnaujinta: Trečiadienis, 18 lapkričio 2020 14:27
-
Valerija Šeibokaitė-Belevičienė
Atnaujinta: Trečiadienis, 18 lapkričio 2020 14:27
Valerija Šeibokaitė-Belevičienė, gim. 1934 m., kuria rankdarbius. Gimė Panevėžio rajone, Miežiškių apylinkėje, Tekoriškių kaime, kur gyvena iki šiol. Besimokydama Kurganavos mokykloje pradėjo domėtis rankdarbiais. Nuo pirmos klasės nepaleidžia vašelio ar virbalų iš rankų, nei minutės nesėdi be darbo. Pirmuosius išsiuvinėtus darbelius yra išlaikiusi iki šių dienų. Rankų darbo dirbinių namuose pilnos spintos, su kaupu pridėti keli lagaminai.
Mokytoja Valerija Belevičienė 44 metus mokytojavo Kurganavos pagrindinėje mokykloje. Vaikus mokė biologijos, istorijos, kelerius metus skiepijo meilę dailiesiems amatams, ilgą laiką vadovavo kraštotyros būreliui. Yra surinkusi daug kraštotyrinės medžiagos apie savo kraštą. Pati Valerija mėgsta kurti eiles.
Savo darbus: nertas staltiesėles, pagalves, takelius, lovatieses, krepšelius, nertas gėles, skėčius, stalo serviravimo papuošimus, šalikus, skaras, siuvinėtus paveikslus, sages, verbas mokytoja Valerija Belevičienė eksponuoja Trakiškio bendruomenės namų organizuojamoje tautodailininkų šventėje „Darbščiųjų rankų ir žodžio meistrai“, edukaciniuose užsiėmimuose, teminėse popietėse prieš Velykas ir Kalėdas. Mokytoja nuolatinė Trakiškio bibliotekos lankytoja, visada noriai dalyvauja bibliotekos renginiuose. Mokytoja daug kraštotyrinės medžiagos padovanojo Trakiškio bibliotekai. -
Atnaujinta: Trečiadienis, 18 lapkričio 2020 14:27
Valerija Pušnytė, gim. 1931 m. Aleksandravos vienkiemyje, Panevėžio raj. Kuria eiles. Mokėsi Raguvos progimnazijoje, 1951 m. baigė Panevėžio II vidurinę mokyklą (dabar G. Žemkalnio gimnazija). 1955 m. baigusi VVPI (dabar Vilniaus pedagoginis universitetas) fizikos - matematikos fakultetą, dirbo įvairiose šalies švietimo įstaigose.
Savo literatūrinę veiklą pradėjo būdama moksleivė. Intensyviai pradėjo kurti tik praėjusio šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje, dirbant Panevėžio raj. Krekenavos vidurinėje mokykloje. Tada ėmė rašyti publicistinius straipsnius įvairiems respublikos periodiniams leidiniams ir rajono laikraščiui „Tėvynė“.
Pirmieji eilėraščiai gimė praėjusio šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje, kai, būdama pensininkė, ieškojo saviraiškos būdų. 65 – ojo gimtadienio proga parašė pirmąjį eilėraštį „Tik paprastu žmogumi“ kurį davė paskaityti draugei lituanistei, kuri ir paskatino kurti daugiau. Per 10 metų susirinko eilėraščių knygelė „Atėjau“ kurią išleido padėdama rėmėjų.
Valerijos poezija traukia ir sužavi savo paprastumu, nuoširdumu ir gyvenimo patirtimi. Jos eilėraščiai prašosi muzikos. Gal todėl jos tekstais jau yra parašytų dainų. “Gyvenimo valsas“(atlieka Krekenavos ansamblis).
Išleistos knygos: „Atėjau“ 2007 m., „Laiko klavyrai“ 2007 m., Panevėžys. Paruošta, bet neišleista knygelė „Prie atvyro lango“.
Palaidojusi tėvukus Panevėžio kapinėse, savo šeimos nesukūrusi gyvena pas seserį. 1992 m., būdama pensininkė, atsikėlė gyventi į Molainių kaimą, Panevėžio rajone. Ar tik ne Molainių žemė jaunystės literatūrinius gebėjimus eilėraščiais įprasmino?... -
Atnaujinta: Trečiadienis, 18 lapkričio 2020 14:27
Neringa Ožekauskienė, gim.1968, gyvena Raguvoje. Gimė Vilkijos mietelyje Kauno rajone. Augo kūrybingoje aplinkoje: mama, visos tetos, močiutė, buvo mezgėjos. Tetos priklausė tuometei tautodailininkų sąjungai. Močiutės nertais darbeliais buvo išpuošta Babtų bažnyčia.
Stebėdama kaip mama mezga pati megzti pradėjo jau nuo penkerių metų. Būdama šešerių, eidama į darželį sėdėdavo prie pečiaus ir megzdavo, kuomet kiti vaikai žaisdavo . Pirmasis darbas- liemenė meškinui.
„Esu dėkinga savo mamai, kuri leido man suprasti supantį grožį, kurį gali sukurti žmogus pats savo rankomis. Man smagu, kad aš galiu pasipuošti savo kurtais darbais ir tuo pačiu pradžiuginti kitus žmones, vaikus, draugus ir pažįstamus.“