„Karo meto dienoraštis“ – I-ojo pasaulinio karo liudijimas

Lygiai prieš 100 metų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė ir mūsų krašto gyvenimą. Gabrielę Petkevičaitė-Bitę jis užklupo gimtajame Puziniškyje, grįžus pailsėti po įtemptos veiklos „Lietuvos žinių“ redakcijoje.

Nuo pat pirmos karo paskelbimo dienos visus karo įvykius ji fiksavo „Karo meto dienoraštyje“, pasiryžusi ateitiems kartoms nušviesti šį istorinį laikotarpį.
Viso karo metu ji kruopščiai fiksavo šio krašto įvykius - kariaujančių pusių – rusų ir vokiečių veiksmus, karo okupacijos naštą, priespaudą, nuolatines prievoles sodiečiams; atskleidė savo aplinkos žmonių gyvenimo būdą, nuotaikas, pergyvenimus, analizavo karo padarinius.    
I-asis tomas buvo išleistas 1925 –aisias, antrasis – 1931 metais. 1966 metais išleistuose G. Petkevičaitės-Bitės raštuose yra įdėti „Karo meto dienoraščio“ 1-asis ir 2-asis tomai.  Minint rašytojos 150-ąsias gimimo metines, visą „Karo meto dienoraščio“ tritomį išleido E. Vaičekausko leidykla ir asociacija „Bitės namai“.
Šis kūrinys – tai tautos epas, Pirmojo pasaulinio karo liudijimas, turintis didelę pažintinę, tiesiog istorinę dokumentinę reikšmę. Jame sukaupta daug vertingos faktinės medžiagos apie labai svarbų lietuvių tautos gyvenimo laikotarpį.
G.Petkevičaitė – Bitė pateikia ne vien tik karo įvykių kroniką. Didžiausia vertybė – autorės gyvenimo nuostatos: tautinė savimonė, atsakomybė už save ir kitus, turtinga, dosni dvasia, tvirta valia, dora, optimistinė pasaulėžiūra, verčianti dirbti kilnų darbą be luomų, tautybių skirtumų, humanizmas, visuomenės švietimas, pilietiškumas.
Tai neįkainojama medžiaga kultūros, literatūros antropologijai. Pasak literatūrologės Viktorijos Daujotytės, „ pavadinimu – karo metas, ne metai – Bitė pabrėžė karą kaip ypatingą laiką, trunkantį ilgiau negu tarp pradžios ir pabaigos. Karo meto žaizdos ir randai neišnyksta per dešimtmečius, o kartais ir per šimtmečius.“