Velžio bibliotekoje liejosi tarmiška kalba

Susirinkę į renginį bibliotekoje, velžiečiai prabilo savo gimtosiomis tarmėmis. Renginyje dalyvavo ir daug įdomios informacijos  pateikė Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Irena Navickienė.

Buvo pristatytos knygos tarmes nagrinėjančios knygos - S. Tarvydo „Indoeuropiečiai“, E. Urbono „Panevėžio krašto kalbininkai“, Lietuvos kalbos draugijos Panevėžio skyriaus „Panevėžiškiai šneka“, „Iš Panevėžio krašto tautosakos“ ir kt.
Visi sutiko, jog tarmiškai kalbantys žmonės yra unikalūs, daugbendrinė kalba Lietuvoje tebegyvuoja, o jos  skirstymas iki šiol yra būtinas ir reikalingas Lietuvos žmonėms.
Susirinkusieji  pasidalino savo asmeninėmis patirtimis  susijusiomis su tarmėmis, papasakojo juokingas istorijas iš gyvenimo -  kaip žmonės, gyvendami  Lietuvoje  sunkiai supranta vieni kitus susidūrus su tarmėmis, ir kad pagal išgirstą pirmą žmogaus žodį galima suprasti iš kurios Lietuvos dalies, regiono, rajono jis yra.
Renginio metu buvo pasakojama, kad jau 1653 metais apie lietuvių tarmių skirtybes šiek tiek žinių pateikė pirmųjų lotyniškųjų lietuvių kalbos gramatikų autorius Danielius Kleina. Jis tarmes skirstė pagal nevienodą senovinį tarimą.
1673 metais Kristupas Sapūnas pirmasis užsiminė apie dzūkavimą, o jau 1861 metais autorius Jonas Juška nusakė kelių lygmenų skiriamuosius požymius. Jis trumpai skirstė tarmes, jų pagrindines fonetinius (iškalba), leksinius (gramatika) ir marfologinius (žodinė) skirtumus. 1898 m. Lietuvių tarmių skirstymą pateikė Jonas Baranauskas, kuris teigė, kad iš viso yra 11 tarmių, tačiau tiksliai negalėjo suformuluoti jų skirtumų, tik jo mokinys Kazimieras Jaunius tiksliai suformulavo skirtumus, Antroje XX a. pusėje pereita prie naujos tarmių klasifikacijos, kurią beturime ir šiuo metu: Žemaičių ir Aukštaičių tarmes.
Renginiui besibaigiant bendruomenės nariams buvo pasiūlyta užpildyti Tarmių kryžiažodį.

Žana Mamontova