Kazimieras Masiliūnas

Viena paskutinių K  Masiliūno nuotraukų (1972-02-21)   Iš Vytauto Masiliūno alb

Gimė 1902 m. vasario 21 d. Bistrampolio dvare. Jo tėvas Karolis dvare dirbo ūkvedžiu. Motina Viktorija – kambarių prižiūrėtoja. Šeimoje augo keturi vaikai. Kazimieras iš jų buvo trečias. Bistrampolyje veikė Bistramo mokykla, kurioje aplinkinių kaimų vaikus mokė panelės Mikolina ir Irena Bistramaitės. Manoma, kad tą mokyklą lankė ir K. Masiliūnas. Vėliau mokėsi Ramygalos progimnazijoje.
1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, už narsumą kovose apdovanotas Vyties kryžiumi su kardais.
1920 m. grįžo tęsti pradėtą mokslą, įstodamas į Panevėžio mokytojų seminariją.  Lankydavo Julijono  Lindės-Dobilo „Meno kuopos“ susirinkimus. 1925 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją, ir pradėjo mokytojauti Pasvalio gimnazijoje, kurioje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiame miestelyje įsitraukė ir į visuomeninę veiklą. Jaunuolio energija atkreipė vadovų dėmesį: po poros metų paskiriamas  Biržų apskrities pradžios mokyklų inspektoriumi.


1930 m. toms pačioms pareigoms perkeliamas į Kauną. Atsirado patogios sąlygos studijuoti Vytauto didžiojo universitete, kuriame pasirinko lituanistiką. Įkūrė ir 1930–1931 m. redagavo moksleivių žurnalą „Šviesos keliai“. 1931–1932 m. pedagogines studijas gilino Miuncheno ir Ciuricho universitetuose. Visur buvo veržlus, sumanus, kūrybingas, atkaklus. Už nuopelnus Lietuvai 1932 m. Respublikos prezidento Antano Smetonos apdovanotas Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu.
 1933 m. dar studijų nebaigęs paskirtas Švietimo ministerijos Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų departamento direktorius. Įkūrė ir redagavo 1933–1934 m. – mokytojų žurnalą „Tautos mokykla“. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Parašė diplominį darbą „Antano Smetonos raštų žodynas su sintaksės ir stilistikos pavyzdžiais“ ir išleido jį atskira knyga.
1934–1940 m. Švietimo viceministras.
Be K. Masiliūno iniciatyvos vargu ar būtų išleista  Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. Šiam veikalui parašyti jis subūrė penkių istorikų grupę ir 1936 m. „Lietuvos istorija“ (672 puslapių, 17 tūkst. tiražu) išleista.        
Švietimo taryba prie ministerijos siekė reformuoti Lietuvos mokyklas,  jas labiau susiejant su Vakarų Europos valstybių mokyklomis. Jie svarstė šešerių metų pradžios mokyklos įkūrimą, gimnazijų ir progimnazijų sistemos pakeitimą, pedagoginio instituto steigimą, mokyklų programų pertvarkymą. Šis darbas buvo sėkmingai įgyvendintas ir už tą rūpestį bei darbą 1938 m. vasario 16 d. K. Masiliūnui buvo įteiktas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas.
1939 m. kovo 6 d. paskirtas Kaune įsteigto Antano Smetonos Lituanistikos instituto Direktoriumi.  Institutui be kitų uždavinių, buvo pavesta tirti lietuvių kalbą, rinkti, tvarkyti ir skelbti lietuvių kalbos medžiagą ir atstovauti lituanistikos mokslams Lietuvoje bei užsienyje,  veikė iki 1940 m. lapkričio mėnesio.
Okupavus Klaipėdos kraštą vokiečiai stengėsi gernanizuoti ne tik šį kraštą, bet brovėsi ir į Didžiają Lietuvą. Todėl Lietuvos švietimo ministerijos vadovybė nusprendė gimnazijose vietoj vokiečių kalbos įvesti prancūzų kalbos mokymą. Šiuo klausimu daugiausia pasidarbavo K. Masiliūnas. Prancūzų vyriausybės jis buvo įvertintas ir apdovanotas Prancūzų Garbės legiono ordinu. Jausdamas originalių estetikos veikalų stoką, jis J. Lindės-Dobilo paskatintas, ėmėsi didelio vertimo darbo. Iš prancūzų kalbos išvertė dvitomę Hippolyto Taine „Meno filosofiją“
TSRS okupavus Lietuvą atleistas iš pareigų ir suimtas, laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Reformatų tikėjimo K. Masiliūno žmona įrodė esanti vokiečių kilmės ir pagal susitarimą buvo leista tokiems žmonėms repatrijuoti į Vokietiją. Šeimos pastangomis iš kalėjimo buvo paleistas ir repatrijavo į Vokietiją. Vokiečiams okupavus Lietuvą,
1942 m. K. Masiliūnas su šeima grįžo į Lietuvą ir mokytojavo Ramygalos gimnazijoje.
Nenorėdamas kolaboruoti su okupacine vokiečių valdžia, jokių aukštesnių postų nesiekė. 1944 metais vokiečiams traukiantis į Vakarus K. Masiliūnas liko Lietuvoje. Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, vėl suimtas irtardomas ir kalinamas Lukiškėse, nuteistas 5 metams ir išvežtas į Sibirą, Pečioros lagerį.  
Po penkerių metų jam buvo pavykę grįžti į Lietuvą ir įsidarbinti Panevėžio berniukų gimnazijoje, bet po pusmečio  vėl buvo suimtas ir ištremtas į Kazachiją. Čia jam pavyko įsidarbinti aukštesnėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju.
 Po Stalino mirties į Lietuvą grįžo 1956 m., apsigyveno Kaune, Veterinarijos akademijoje dėstė vokiečių kalbą. Rašė studiją apie Ievos Simonaitytės kūrinių leksiką ir stilistiką. Keletą fragmentų iš šio darbo paskelbė „Kalbotyros“ moksliniuose darbuose
Pedagogikos, visuomenės gyvenimo ir kultūros klausimais rašė leidiniuose „Lietuva“, „Švietimo darbas“, „Vairas“, „Lietuvos mokykla“.
Mirė  – 1973 m. liepos 12 d. Kaune